Šuo

Pradėsiu nuo to, kad tikiu dvasiomis ir jomis domiuosi, daugelis mano draugų taip pat. Tačiau man tai įdomu tik dieną, nes vakare... Baisu :)

Tai va, vakarykštis vakaras man sukėlė daug streso. Turiu du šunis. Vienai 8-eri metai, sena jau, o kitam - 3 mėnesiai. Ne, jie ne motina ir sūnus.

Taigi mažasis šuniukas miega pas mane. Tą vakar jis buvo itin neramus. Vis veržėsi pas tėvus į kambarį, o įbėgęs puldavo džiaugtis, lyg būtų nematęs jų 100 metų. Galų gale mama nuėjo gultis su jaunesniuoju broliuku, kuriam 4 metai. Tėtis taip pat atsigulė. Man žiūrėti televizoriaus teko eiti į virtuvę.

Lyg ir nieko keisto - šuo nutypeno su manimi, kaip visad. Dar nesibaigus filmui, parašė draugas, jog ateičiau į "skype". Nuėjau. Šuo nubėgo taip pat paskui mane. Bet šįkart jis buvo toks energingas - įsikando šlepetę ir pradėjo lakstyti kaip nesveikas. Lyg ne mano šuo būtų buvęs. Koridoriumi pirmyn, atgal - daug kartų, raketos greičiu. Na aš nekreipiau dėmesio. Dūko jis tikrai nesveikai. Na galvoju, lai, miegos kaip užmuštas...

Susirašinėjimas su draugu ėjo į pabaigą, kai staiga šuo sustojo. Pažiūrėjo į mane, į kambario duris, į kampą, kur stovi mano veidrodis ir pradėjo beprotiškai draskyti kambario duris, kad išleisčiau. Išleidau. Jis nenusiramino ir puolė draskyti tėvų duris. Garsas buvo žiaurus, nes jis jas draskė panikuodamas.

Bijojau. Bet tik dėl to, kad pažadins tėvus :) Nusprendžiau jį sudrausmint, jam tai buvo nė motais. Jis jas draskė ir draskė... Tėvai nepabudo. Paėmiau jį ir įsinešiau į savo kambarį (beje, gyvenu bute). Jis tuomet draskė mano kambario duris.

Numečiau jo mėgstamą žaislą, tuomet šiek tiek apsiramino, bet neilgai... Vėl šoko draskyti durų. Sunervavo mane jis rimtai, pradėjau rėkti ant jo, bandžiau drausmint žinoma komanda "fū", bet jis nieko negirdėjo. Kadangi draskomų durų garsas buvo išties bauginantis, pasiėmiau šlepetę ir nestipriai (nebijokite, nemušu šunų, labai juos myliu ir dievinu) trinktelėjau nestipriai, o jis - puolė man kąsti į veidą. Ankščiau to niekada nebuvo, supykau ir sunerimau, dar kartą trenkiau. Jis puolė tąsyti mane už chalato skvernų, pižamos kelnių, kaip tik įstengdamas, lyg keršydamas. Drausminau ir vėl komandomis, bet veltui.

Galų gale nuėjau pas mamą, o ji pasakė: "uždaryk jį į vonią." Žinoma, neuždariau, nenorėjau, gaila juk.. Grįžau į kambarį, uždariau duris, išjungiau kompiuterį ir atsiguliau į lovą. Šuo atsigulė šalia, galvojau, viskas pagaliau nurimo. Bet... kelias sekundes pagulėjęs, jis vėl puolė draskyti duris. Uždegiau šviesą - nurimo. Prigulė ir vėl šalia, bet staiga atsisėdo ir puolė loti. Klausiate ant ko? O, kad aš pati žinočiau... Parašiau draugui, jis pasakė: "nusiramink. Viskas gerai. Žinau, kad šuo žiūri į kampą ir loja. Nepyk, bet pamiršau ką tai reiškia". Bet iš jo rašybos pati puikiai supratau, kad jam ir pačiam neramu, jis domisi dvasiomis taip pat.

Buvau uždegus stalinukę. Kadangi šuo sėdėjo nugara į mane, prie veido, negalėjau matyti ar jis žiūri į kampą, ar į veidrodį. Atsisėdau. Pamačiau, kad jis žiūri į kampą. Pasišiaušęs buvo. Ai, tiesa, iš pradžių jis lojo ir žiūrėjo tiesiai į duris, o tik vėliau pasuko galvą į kampą. Išsigandau nesveikai. Išdrįsau atsistoti ir mane lyg kas norėjo paguldyti atgal, bet iš baimės pribėgau prie durų, išlėkiau iš kambario ir įbėgau pas mamą. Ji leido atsigulti pas ją į lovą. Šuo apsidžiaugė, kad mes nuėjom pas ją. Atsigulė šalia manęs. Vos spėjo praeiti kelios sekundės kai su mama išgirdome žingsnius. Patikėkit, mama išsigando irgi nesveikai. Abi atsisėdom ir viena kitai kartojom: "bijau". O bijok nebijojęs, ką pakeisi? Nieko. Aš atsiguliau, liepiau mamai gultis taip pat. Šuo žiūrėjo jau į mamos kambario kampą, kur stovi eglutė, lojo vėl. Gavo per snukutį, nestipriai, tada paguldžiau jį, jis nurimo. Užmigau.

Atsikėlus su mama viską aptariau, abi negalėjom paaiškint kas buvo. Tėtis išgirdęs pasakė: "Visada apytiksliai 3 valandą nakties, antrame aukšte girdisi žingsniai. Lėti, slogūs. Varstosi durys. Tada kažkur sustoja ir dingsta." O kai mes viską girdėjom kaip tik buvo apie trečia nakties. Tėtis girdi, nes nelabai miega vakarais. Pirmą kartą pripažinau, kad nenoriu turėt reikalų su dvasiomis. Nors kita vertus - smagu būtų patyrinėt jų pasaulį...

Ir dabar bijau ateinančio vakaro, gal kas patarsit ką?
 
2008-12-22 15:16:56
Urtu69

Rodyti daugiau iš kategorijos: Pasakojimai apie vaiduoklius ir dvasias.
Tinklapio lankytojų komentarai (54)
Jūsų vardas:El. paštas (jei norite):
Jūsų komentaras:
Rodyti esamus komentarus?
Komentarai yra skirti savo nuomonės apie tinklapyje pateiktą informaciją išsakymui, o ne susirašinėjimui ar kitų lankytojų įsitikinimų vertinimui. Nors Likimas.lt komentarų nekontroliuoja, tačiau pasisakymai, kurie yra ne į temą, nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus, gali būti ištrinti.
Registruotų vartotojų vardai (jei nepakeičiami įrašant) komentaruose rodomi su "@" simboliu.
Esate susidūrę su kažkuo nepaaiškinamu, paslaptingu? Norite apie tai papasakoti ir kitiems? O gal visa tai net ir nufotografavote? Tuomet parašykite savo pasakojimą.
Reklama ir draugai
Komunalinės paslaugos
 
Interneto svetainės
Duomenų atstatymas
Fotografas Vilniuje
Saliutas.lt
Lęšiai
Apie projektą :: Privatumo politika :: Atsakomybės ribojimas :: Literatūra :: Kontaktai
Draudžiama kopijuoti ar platinti tinklapyje pateiktą informaciją be Likimas.lt sutikimo © 2006 - 2019 Likimas.lt