Aš niekieno neprašau tikėti. Mane gali suprasti tie kurie tai išmano... Viskas prasidėjo, kai man buvo 9 metukai. Mirė mano prosenele ir aš labai verkiau, nors jos visiškai nepažinojau. Buvo skaudu širdy. Tėvai išvažiavo į laidotuves, o aš likau viena namie, nes man reikėjo į mokykla eiti.

Aš nežinau, kaip sumąsčiau uždegti žvakelę ir pradėjau melstis. Nuėjus į kambarį, atsinešti knygos pamačiau, kad žvakė nedega. Manęs tai nenustebino, nes galvojau, kad užsipūtė. Atėjus vakarui nuėjau miegoti ir susapnavau prosenelę. Ji šaukė mane, ir aš nuėjau į tamsą pas prosenelę. Ji mane apkabino ir pasakė, kad dabar būsime kartu. Tik staiga pajutau, kad kažkas mane purto. Pasirodo, aš buvau virtuvėje ant žemės. O mama mane pakėlė. Ačiū Dievui, kad mama grįžo, nes aš nežinau kas ten būtų buvę toliau, nes tai juk buvo ne sapnas... Kai aš mamai papasakojau, mama nepatikėjo, sakė, kad užmigau virtuvėje. Bet aš juk lovoje užmigau. Bet niekas manim netikėjo.

Prabėgus metams aš pradėjau jausti kažkokį skausmą, mane kankino sapnai. Tada sužinojau, kad mirė mano senelis. Praėjus metams mirė dėdė. Na bet ir tai aš nujaučiau, kad bus... Kankinaus, ilgai mačiau ženklus, aš karojau, bet niekas manimi netikėjo, kad kažkas bus...

Praėjus dar metams, susapnavau didelę nelaimę, mačiau kryžius ir jaučiausi blogai... Tada mirė mano brolis...

...skauda širdį, tai baisus košmaras. Ir dabar ašaros rieda, bet juk aš ir visada verkiau, žinojau, kad mirs, bet manim netikėjo. Aš ir dabar susapnavau savo pačios mirti, ir žinau, kad man jau laikas, bet kas dabar laukia manęs? Gal čia paskutinį kartą lankaus... Ašaros pačios rieda... visokie kryžiai... Bet ir dabar manim netiki, aš ne kokia ragana, bet turiu nuojautą. Aš žinau, kada man pasiseks, kada ne. Žinau, kas išduoda, kas myli... Viskas, kaip sapnas, kuris tuoj baigsis man...