Ar mirusieji gali prisikelti?

Ar mirusieji gali prisikelti? Jei taip, tuomet kodėl ne visi? Išklausykite istoriją nuo pradžių...

Vieną dieną atsikėliau gana vėlai, na apie 11 - 12 val. Nuėjusi į virtuvę radau rašteli "Greta, išvažiavom pas tetą Evelina į sodybą, tavęs nenorėjom žadinti. Grįšim rytoj apie pietus. Šaldytuve yra valgyti, pasišildyk. Myliu Mama." Na ką, pagalvojau - dažnai taip būna, jei išvažiavo – tebūnie. Be to nekenčiu tetos Evelinos...

Pavalgiau, pažiūrėjau televizorių ir apie 14 val. išgirdau skambutį į duris. Nuėjusi pažiūrėti, kas pagerbė mane savo apsilankymu, išvydau močiutę. Ji duodama man lašanti lietpaltį ir audamasi batus tarė: "Sveika, mažute, matai atėjau tavęs aplankyti." Taip buvau gerai ir nesupratusi kas atgynė močiutę iš pasaulio krašto manęs aplankyti... Na ką gi, senatve, sentimentalumas tikriausiai... Su močiute ilgai kalbėjome, juk nesimatėm apie 5 metelius... O tai nemažas laiko tarpas...

Pavalgėme ir aš spangdama iš miego nuėjau plauti indų. Močiutė pasipiktinusi į mane pažvelgė "na jau, Gretut, ... Ne tokia aš jau sena, kad indų nemokėčiau suplauti... Eik tik greitai miegot, juk matau - esi pavargusi..." Aš neprieštaravau. Kai jau sukausi eiti miegamojo link močiutė mane apkabino ir pakštelėjo į skruostą: "Greta, žinok, kad aš tave labai myliu..." Keista, pagalvojau, juk aš tik miegoti einu... Nuėjusi į miegamąjį iškart kritau į lovą... Pro miegus dar spėjau išgirsti dūžtančios lėkštės garsą... Gal močiutei iš rankų iškrito? Maža kas...

Atsibudusi ryte močiutės neradau... Keista... Juk neprisisapnavo...Va ir lėkštė ant grindų guli sudužusi... Lietpaltis tebekaba ir batai tebėra... O vat, močiutės nė kvapo... Gal dar gris? Negrįžo... Užtat tėvai grižo... Be to mama, audamasi batus, tarė "Greta, močiute mirė..." Kaip, pagalvojau... Gal jai kas važiuojant mašina atsitiko? „Taip...“ - patvirtino mama, - „prieš dvi savaites norėjo atvažiuoti aplankyti tavęs...“ Kaip, vėl pagalvojau... Nejau aš išprotėjau ar ką? Mama tęsė "...nuvažiavo nuo tiltuko..." Kaip? Pažiūrėjau į lietpaltį, kuris turėjo kabėti, bet... jo nebuvo..., kaip ir batų... Net lėkštė sveika... Aš greitai nulėkiau į savo kambarį... Susinervinusi spaudžiau iki skausmo smilkinius... Galvoje tvinksėjo mintis "Nesveika... Išprotėjai..." Tada visai atsitiktinai prisiminiau seniai močiutės ištartus žodžius: "Vaikeli, ne viską galima paaiškinti...". O gal?..
 
2007-08-07
Greta

Rodyti daugiau iš kategorijos: Pasakojimai apie mirusius artimuosius.
Tinklapio lankytojų komentarai (125)
Jūsų vardas:El. paštas (jei norite):
Jūsų komentaras:
Rodyti esamus komentarus?
Komentarai yra skirti savo nuomonės apie tinklapyje pateiktą informaciją išsakymui, o ne susirašinėjimui ar kitų lankytojų įsitikinimų vertinimui. Nors Likimas.lt komentarų nekontroliuoja, tačiau pasisakymai, kurie yra ne į temą, nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus, gali būti ištrinti.
Registruotų vartotojų vardai (jei nepakeičiami įrašant) komentaruose rodomi su "@" simboliu.
Esate susidūrę su kažkuo nepaaiškinamu, paslaptingu? Norite apie tai papasakoti ir kitiems? O gal visa tai net ir nufotografavote? Tuomet parašykite savo pasakojimą.
Reklama ir draugai
Komunalinės paslaugos
 
Interneto svetainės
Duomenų atstatymas
Fotografas Vilniuje
Saliutas.lt
Lęšiai
Apie projektą :: Privatumo politika :: Atsakomybės ribojimas :: Literatūra :: Kontaktai
Draudžiama kopijuoti ar platinti tinklapyje pateiktą informaciją be Likimas.lt sutikimo © 2006 - 2019 Likimas.lt