Pradėsiu nuo pradžių. Jau seniai su draugėmis kalbėjome apie ėjimą į kapines, be abejo vakare. Susitariau su tėvais, kad miegosiu pas draugę Ernestą. Na ką – susitikom su visom. Kelias valandas pasivaikščiojam ir apie 8 valandą vakaro varom. Netoliese esančios kapinės pasirodė mažiausios ir arčiausios. Priėjom kapines. Iškart po dvi susikibom ir einam (mūsų buvo penkios be manęs). Pačiose kapinėse stovi namelis. Sakoma, kad ten vienuoles kardavo. Na, žinoma, netikėjome tuo. Bet širdyje kažkas lyg sakė, kad neeitume link jo, tačiau nekreipiau dėmesio. Tik viena draugė pradėjo juoktis ir sako, kad ant numirėlio užlipo, tai mes irgi žvengiam nerealiai. Bet, kai priėjom prie namuko, iškarto nutilom. O ten įeiti neįmanoma – didžiulė spyna ir langai apkalti. Ernesta pradėjo duris spardyti ir šūkauti, kad įleistu. Staiga pasigirdo garsas „ššššš“, lyg kažkas šnypštų. Visos nustėrom, bet Ernesta nesustojo ir daužė duris toliau. Ir lyg tyčia – jos atsidarė. Spyna nukrito kažkur. Na, žinoma, mes pagalvojom, kad išlūžo. Jau norėjome eiti į vidų, bet durys užsitrenkė. Viskas, šito mums užteko – dėjom į kojas visos. Ilgai negalėjom užmigti, vis galvojom kas ten buvo? Nejaugi vienuolės?