Išprotėsiu nuo tų garsų!

Prieš metus įsikraustėme į naują butą, naujame name, Pašilaičiuose (Vilniuje). Naujas daugiabutis namas stovėjo vienas gale miesto, šalia kaimo namukų (dabar pristatyta daug naujo, o namukai nugriauti).

Išėjome su drauge į lauką apžiūrėt. Kieme augo obelys, labai seni beržai. Ėjom tarp jų ir aptikom daug apsamanojusių pamatų... Buvo vakaras. Na, ir toks lengvas sutapimas išgąsdinęs mus - smarkiai pakilo vėjas ir aplink gaudė visi medžiai. Tačiau medeliai vos 5 metrai nuo tų pamatų – net nekrutėjo. Mažos buvom, na ne mažos, bet naivios - nubėgom namo, kiek kojos nešė.

Mano tėvai dar buvo darbe ir turėjo grįžti tik naktį. Žodžiu nubėgom prie laiptinės, greit kišau raktą į durų skylutę ir bandžiau rakint, bet raktas lūžo, ir liko spynoje. Įeiti negalėjom. Nuėjom į vieną trobelę paprašyti replių, kad ištraukti tą raktą. Ten gyveno senukas ir senutė, bet pas juos dar ir kaimynų buvo atėję. Labai malonūs, davė reples. Nuėjom, ištraukėm raktą ir nunešėm reples atgal. Jie paklausė, kaip ten taip sulaužėm metalinį raktą. Ai, sakau, skubėjom išsigandę (taip pat papasakojau dėl ko), gal truktelėjau per stipriai raktą... Ir tada tie žmonės pradėjo šaukti ant mūsų „kas tempe eiti ten vidury nakties“ (na nebuvo taip vėlu), „iš miesto atvažiavę, nieko nebijot. Manot, viską išmanot? Vaikščiokit, vaikščiokit, kaip negrįšit kurį kartą, pažiūrėsim...“ ir užtrenkė duris.

Tai va, antroji istorijos dalis ta, kad dabar tuos pamatus išgriovė ir stato naujus namus. Nupjovė ten buvusias obelis ir sukrovė jas išvežimui, šalia kelio, už statybų tvoros (o ji tokia, na, kelių metrų aukščio). Iš ryto visos obelys vėl gulėjo statybų aikštelėje, ten, kur buvo augę... Nežinau, ar žmogus, ar net keli, įstengtų jas per tą tvorą perkelt. Ir taip tris dienas iš eilės, kol tų obelų neišvežė, nepalikę nakčiai.

Tai va, o trečia dalis istorijos ta, kad namie, kai išsijungiu šviesą ir atsigulu į lovą, jau senokai girdžiu krebždėjimą ir visokius garsus, lyg kas kuistųsi... O kartais net šviesa įsijungia. Aš atsikeliu, išjungiu, o ji vėl įsijungia. Mama sako: „tau dėmesio trūksta, neprisigalvok“. Bet aš tuoj išprotėsiu... Neinu miegoti neįsijungus lempos ir kol tėvai negrįžta iš darbo...
 
2006-10-30
princese

Rodyti daugiau iš kategorijos: Pasakojimai apie vaiduoklius ir dvasias.
Tinklapio lankytojų komentarai (65)
Jūsų vardas:El. paštas (jei norite):
Jūsų komentaras:
Rodyti esamus komentarus?
Komentarai yra skirti savo nuomonės apie tinklapyje pateiktą informaciją išsakymui, o ne susirašinėjimui ar kitų lankytojų įsitikinimų vertinimui. Nors Likimas.lt komentarų nekontroliuoja, tačiau pasisakymai, kurie yra ne į temą, nekultūringi, reklamuoja ar pažeidžia įstatymus, gali būti ištrinti.
Registruotų vartotojų vardai (jei nepakeičiami įrašant) komentaruose rodomi su "@" simboliu.
Esate susidūrę su kažkuo nepaaiškinamu, paslaptingu? Norite apie tai papasakoti ir kitiems? O gal visa tai net ir nufotografavote? Tuomet parašykite savo pasakojimą.
Apie projektą :: Privatumo politika :: Atsakomybės ribojimas :: Literatūra :: Kontaktai
Draudžiama kopijuoti ar platinti tinklapyje pateiktą informaciją be Likimas.lt sutikimo © 2006 - 2024 Likimas.lt