Savižudybės ir eutanazija

Na, jei jau taip prašai - paklausiu. Evaldai, ar tu turi sąžinę? :)

Senai,senai neatmenamais laikais turėjau,dabar pamečiau kažkur :) :) :)

Per daug nesigilinusi į tai, ką rašėte, išsakysiu, ką manau. Na, matot, neseniai perskaičiau knygą "Sielvartas po savižudybės". Knyga skirta tiems, kuriuos paliko. Asmeniškai aš niekada neginu žmonių, kurie pasielgia šitaip egoistiškai. Ta knyga, kurią perskaičiau tik dar kartą patvirtino mano nuomonę: tie žmonės, kurie palieka tėra paprasčiausi egoistai, tą silpnumo akimirką nepagalvoję, kiek skausmo suteiks juos mylintiems žmonėms. Savižudžiai paprasčiausiai pasirenka lengviausią kelią, kada mano, jog nebeįveiks gyvenimo kliūčių. Atimti sau gyvybę - be galo didelė nuodėmė. Taip pat nuodėmė yra skaudinti artimus, ir palikti jų širdyse tokią gilią žaizdą. tai yra beprotiška, tuo pačiu tragiška. Manau, tėra vienas žodis apibūdinti šią būseną "beprotystė".

aš 100proc. už autanazija. nesamonė kankinti žmogų kai nebera vilties...

sawizudis-silpnas,negerbiantis artimuju,sawanaudis zmogus.
mano nuomone apie sawizudyme manau aiski:)

patikek manimi susiduriau, mano pačios Mama, gulejo praktiškai sunykusi, negaliu net apibudinti to jausmo kai žiūri į žmogų ir nebepažysti jo, kai liga ir vaistai suedė tikrąją ta žodžio prasme visus organus, ir žmogus tik kaip daržovė guli... baisu, žinoma tu vis tikiesi, bet juk visų organu nepersodinsi? ir kaip taip leisti žmogui kankintis? taip tiesiog pats nusibaigia, nes nebegali valgyti, judėti... tai ar čia humaniška? o su tom visom nuodėmėm, jei geras žmogus patiria tokias kančias, o mes mat žiūrim kiekviena diena ir nieko padaryt negalim..., tai jau čia yra nuodėmė.

sąžinė žinoma graužtų visą gyvenimą, bet suprastum, kad tam žmogui yra geriau, ir kad nors kiek jį išgelbėjai nuo kančių.